Žodynas su tarimu – geriausias draugas, besimokant kalbų

Išmokti naują kalbą ir pritaikyti ją savo kasdienybėje – tai užduotis, kuri iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti be galo sudėtinga ar netgi visiškai neįmanoma. Ypač jei ta kalba kokia nors sudėtingesnė, keistesnė, praktiškai išnykusi arba vartojama labai nedidelės grupės žmonių (kaip, pavyzdžiui, yra su lotynų, sanskrito kalbomis arba netgi ir mūsų gimtąja kalba – lietuvių, kuri užsieniečiams atrodo esanti nežmoniškai sudėtinga). Sudėtinga gali būti netgi išmokti ir labiau paplitusią kalbą, tokią, kaip, pavyzdžiui, anglų, tačiau šiuo atveju padėti gali anglų lietuvių žodynas su tarimu, o įkvėpti kelios spalvingos (o svarbiausia, kad tikros) kalbų mokymosi istorijos, kurias tuojau jums papasakosime.

Pirmoji istorija – „man tiesiog patiko jų muzika“

Susipažinkite su Evelina – ji išmoko mūsų kaimynų arba, kaip dauguma populiariai vadina, „braliukų“ latvių kalbą pati. Kaip? Visiškai paprastai (bent jau taip teigia pati Evelina): ji tiesiog klausėsi latviškos muzikos. Skamba vis dar neįmanomai? Tuomet skaitykite toliau.

Po to, kai ši grupė iš Latvijos prieš jau gana daug metų laimėjo „Eurovizijos“ dainų konkursą, jų vardą sužinojo visa Europa. Lietuvoje jie taip pat yra labai gerai žinomi – taip, tai „Brainstorm“ vyrukai, seniai pažįstami „pop rock“ stiliaus muzikos atlikėjai. Vis dėlto, nepaisant „Brainstorm“ ikišiolinio populiarumo, retas žmogus žino, kad jie turi ir alternatyvų pavadinimą. Latvijoje dažniau šiuos vyrukus sutiksite kaip „Prāta Vētra“ (pavadinimas latviškai reiškia tą patį, kaip ir angliškai – „audra smegenyse“; taip šį pavadinimą verstų ir anglu lietuviu zodynas su tarimu internete). Po šiuo pavadinimu slepiasi ir ištisa gausybė įdomių ir dėmesio vertų latviškų „Brainstorm“ dainų – būtent jomis ir susižavėjo mūsų herojė Evelina. Mergina teigia: „man taip patiko jų latviškos dainos, kad pradėjau ne tik jų klausytis kompiuteryje, bet ir važinėti į vis daugiau koncertų, rengiamų Latvijoje, užsiregistravau į fanų klubą, o ten susiradau daug naujų draugų, su kuriais, deja, beveik negalėjau susikalbėti – buvome jauni, anglų kalbos taip pat beveik nemokėjome“. Atrodytų, situacija be išeities – jauna mergaitė netgi negali bendrauti su savo bendraminčiais, grupės „Prāta Vētra“ gerbėjais, nes egzistuoja kalbos barjeras. Tačiau štai ką pati Evelina galėtų jums atsakyti: „Tai buvo kliūtis tik labai trumpą laiką. Vėliau pažvelgiau į tai kaip į galimybę – į galimybę išmokti įdomią kalbą. Iš pradžių man tiesiog patiko jų muzika, bet vėliau „Prāta Vētra“ įnešė labai gražų dalyką į mano gyvenimą – latvių kalbą.“ Taigi Evelina ėmė ne tik klausytis „Prāta Vētra“ dainų, bet ir verstis jų tekstus į lietuvių kalbą – pasinaudodama tokiais kompiuteriniais žodynais, koks yra ir anglų lietuvių žodynas su tarimu. Taip, žodis po žodžio, ji jau galėjo bendrauti ir su naujaisiais draugais.

Antroji istorija – „atvažiavau bendrauti, o ne bandelių glaistyti“

Antroji mūsų istorija gali pasirodyti dar beprotiškesnė, bet ji taip pat tikra. Šį kartą siūlome susipažinti su Alina – mergina, kuri gana gerai išmoko italų kalbą tiesiog praleidusi vieną darbo vasarą Pietų Italijoje, kur beveik niekas nešneka angliškai. „Vykau į tą šalį spontaniškai – draugė pasiūlė, parekomendavo mane savo darbdaviams, o man reikėjo pokyčių ir naujų patirčių, tad sutikau. Išvykau mokėdama tik pasakyti „buongiorno“, pakeliui lėktuve ir autobuse draugė išmokė itališkai skaičiuoti iki dešimties. Kai atvykusi vėlai naktį pirmą kartą sutikau būsimus darbdavius, nesupratau nieko, ką jie kalbėjo. Tikriausiai atrodžiau kaip visiška kvailė – juk atvykau į kraštą, kur net jauni žmonės beveik nešneka angliškai“, – štai kokiais įspūdžiais dalinosi Alina. Akivaizdu, anglu lietuviu zodynas su transkripcija toje situacijoje jai būtų nepadėjęs, o italų ir lietuvių kalbų žodyno su gyvu tarimu ji neturėjo. Praktiškai visą vasarą mergina netgi neturėjo prieigos prie interneto: „važiavau, kaip ir sakiau, visiškai spontaniškai ir siekdama pabėgti, taigi neėmiau net kompiuterio, o internetu pasinaudodavau kartą į pusę mėnesio, norėdama parašyti mamai, kad esu sveika ir viskas gerai sekasi. Nors sekėsi tikrai ne visada gerai. Iš pradžių dėl to, kad nemokėjau kalbos, visą laiką – maždaug šešiolika valandų darbo per parą – leidau tos kavinės, kur dirbau, virtuvėj, glaistydama bandeles ir dėdama jas į krosnį. Verkdavau kiekvieną dieną, kaip norėjau iš ten ištrūkti – atvažiavau bendrauti, o ne bandelių glaistyti.“ Taigi ne tik kad nei anglu-lietuviu zodynas online su tarimu, nei toks italų žodynas buvo Alinai nepasiekiami, bet jie nebūtų davę ir jokios naudos – dirbant tiek daug valandų, vargu ar būtų įmanoma jais pasinaudoti. Tačiau, laimei, internetinius žodynus pakeitė „gyvas žodynas“ – bendradarbė italė, kuri mokėjo anglų kalbą (pasak Alinos, kaip Lietuvoje ją moka pradinukai) ir ėmė pamažu ją mokyti pavienių itališkų žodžių, o paskui ir sudėtingesnių dalykų (draugė lietuvė, jau mokanti italų kalbą, dirbo kitoje pamainoje, tad padėti negalėjo). „Iš pradžių atsidarydavau lentynas ir mokydavausi gėrimų, kuriais prekiavom, pavadinimus, bandelių apibūdinimus, galiausiai, net kiekvieno daikto, kurį matydavom, pavadinimus. Vėliau gestų kalbos padedama knygyne nusipirkau anglų ir italų kalbų kišeninį žodynėlį, tuomet tapo dar lengviau. Galiausiai, kai jau išleido iš virtuvės, nes galėdavau priimti užsakymus ir juos atlikti (bet su klientais beveik nebendraudavau, nes nesugebėjau), susipažinau su atostogaujančiu vyresniu italu, kuris daug keliauja po pasaulį, taigi moka anglų kalbą – jis ir buvo mano gyvas vertėjas, padėjęs galutinai perlaužti kalbos barjerą. Vasara buvo tikras iššūkis: jei norėjau dirbti, privalėjau išdrįsti kalbėti, net jeigu plepėdavau nesąmones, pati to nesuprasdama.“

Vis dėlto, nors istorijos tikrai labai įkvepiančios, prie jų „prisirišti“ nereikėtų. Ne visiems pasiseka turėti draugų, kurie gali padėti išmokti (net jei taip šitai padaryti yra dvigubai sunkiau) kalbą. Tačiau kiekvienas gali turėti kitą labai gerą draugą kalbininką. Tai – anglų lietuvių žodynas su tarimu ar bet kokios kitos kalbos panašus žodynas.

Universalusis romanas – žanrų įvairovė

Romanai plačiausiai yra suprantami kaip knygos apie meilę, labiausiai mėgstamos ir skaitomos moterų. Tačiau ar viskas yra taip paprasta? Tai labai daug ypatybių turintis žanras, kuriame susipina skirtingų stilių bruožai. Romanai knygos, pasižyminčios didele apimtimi, siužetu, kuriame svarbų vaidmenį vaidina žmonių tarpusavio santykiai. Dažnai aplink juos ir sukasi romanų veiksmas.

Koks šis žanras?

Romanai gali būti daugybės skirtingų rūšių. Jų klasifikacija yra labai plati. Romanas gali būti psichologinis, intelektualinis, filosofinis ir fantastinis, istorinis, nuotykių ar kriminalinis, biografinis ir autobiografinis, siaubo, satyrinis ar eiliuotas. Taip pat šio žanro literatūra yra skirstoma ir pagal tai, į ką orientuota. Pavyzdžiui, romanai moterims – tai dažniausiai romanai apie meile. Čia dažniausiai perteikiama romantiška, jaudinanti istorija apie jausmus tarp vyro ir moters. Žinoma, tai nėra taisyklė. Siužetas gali suktis aplink keletą personažų porų, aplink vyrą ir kelias jo moteris arba moterį ir kelis jos vyrus, apie sutuoktinius ir jų meilužius ar meilužes. Variantų yra daugybė. Esminis romanų moterims aspektas yra galimybė susitapatinti su veikėja ar keliomis veikėjomis. Jeigu skaitytoja jaučia ryšį su bent viena moterimi romane, jos dėmesys liks prikaustytas prie siužeto ir jo vingių. Jeigu romane pasakojamos situacijos pažįstamos, skaitytojai išlaiko susidomėjimą. Tačiau šito nereikia suprasti siaurai. Kartais fantastiniai romanai knygos, sulaukiančios daugiausiai dėmesio. Taip yra todėl, kad net ir jose perteikiami realūs, žmonės būdingi santykiai, suvokimai ir potyriai. Jų atskleidimas – priežastis, dėl kurios šis žanras yra toks mėgstamas.

Romanas pagal amžių

Romanai yra klasifikuojami ne tik pagal tai, kokiai lyčiai ar kokius pomėgius turintiems žmonėms skirti, bet ir pagal amžiaus grupę. Romanai suaugusiems ne visada tiks jaunesnio amžiaus žmonėms. Ir čia omenyje reikėtų turėti ne tik erotinius romanus, kurie, be abejonės, turėtų būti palikti vyresnei, bent jau pilnametystės sulaukusiai auditorijai (vienas populiariausių tokios romanistikos pavyzdžių – E. L. James trilogija „Penkiasdešimt pilkos atspalvių“ – „Penkiasdešimt išlaisvintų atspalvių“). Kartais sudėtingo siužeto kūriniai, kuriuos galima vadinti suaugusiųjų romanais, gali būti suprantami tik įgijus tam tikrą gyvenimišką patirtį. Žinoma, juos skaityti galima ir galbūt net patartina, tačiau paaugliai neturėtų tikėtis lengvai suprasti kai kuriuos siužeto vingius. Būtent dėl šios priežasties yra kuriami atskiros tematikos romanai paaugliams. Dažniausiai jie liečia jauniems žmonėms būdingas problemas, susijusias su fiziniu ir emociniu brendimu, santykiais su tėvais, draugais, visais aplinkiniais ir pačiu pasauliu. Vienas ryškiausių tokio romano, skirto būtent paaugliams, pavyzdžių yra Džeromo Deivido Selindžerio „Rugiuose prie bedugnės“. Ten puikiai atsiskleidžia jaunuolio pasaulėžiūra, problemos, kažkuria prasme artimos kiekvienai paauglystę išgyvenančiai asmenybei. Kaip jau buvo minėta, skaitydamas žmogus geriausiai įsijaučia į istoriją tada, kai gali susitapatinti su herojų charakteristika ar potyriais. Tos vietos, kuriose atpažįstame save, savo subtilias būsenas ir pajautimus, dažniausiai tampa ilgai įsimenančiomis citatomis. Tam, kad skaitymas išties teiktų malonumą, o iš istorijų, pateikiamų knygose, būtų pasimokyta ko nors tikrai naudingo, romanus reikia pasirinkti ne tik pagal savo pomėgius, charakterį, bet ir pagal amžių. Romanai, priklausomai nuo savo pobūdžio, gali reikalauti tam tikro gyvenimiško pasirengimo arba atvirkščiai – nereikalauti jokios patirties. Bet kuriuo atveju, romano žanras yra bene plačiausias, tad ir universaliausias. Kiekvienas, nesvarbu – yra išprusęs literatūriškai ar dar tik formuoja savo skonį knygoms, gali išsirinkti širdžiai mielą romano tipą, į kurį lengvai įsijaus, taip patirdamas visiškai pilnavertį skaitymo malonumą.

Tikriausiai retas puls ginčytis dėl to, kad bene labiausiai jaunystėje asmenybę formuojantis faktorius yra tuo metu skaitomos knygos. Knygos jaunimui tampa kone asmenybės dalimi, jos įteigia ne tik svarbiausias vertybes, bet kartais gali netgi parodyti ir gyvenimo kelią. Knygos galia žmogui yra neišmatuojama ir žodžiais sunkiai nusakoma, tačiau pasidalinti mintimis apie tai ir keliais įkvepiančiais pavyzdžiais tikrai įdomu ir vertinga.

Knyga – geriausias draugas

Neretai pasitaiko atvejų, kad paauglystėje jauniems žmonėms būna sunku susirasti gerų draugų, nes tada, kaip sakoma, „siaučia hormonų audros“ ir jaunuoliai dažnai elgiasi neadekvačiai: šaiposi iš išskirtinai atrodančių ar mąstančių (paprastai ir iš itin protingų bei apsiskaičiusių) žmonių, ignoruoja juos ar kitaip žemina. Tokiais atvejais knygos jaunimui gali būti vienintelis išsigelbėjimas iš depresijos ar net, baisiausiu atveju, savižudybės (daugybė paauglių apie tai susimąsto, nesugebėdami suvaldyti savo emocijų) spąstų. Geros knygos jaunimui juos paguos, įkvėps, įtrauks į paralelinius nuotykių kupinus pasaulius, kuriuose gyvena geri, tvirtas moralines vertybes demonstruojantys veikėjai, ginantys savo draugus ir artimuosius.

Netgi jei veikėjai ir ne tokie, tačiau knyga įtraukianti, ji nukreips jaunuolio dėmesį nuo varginančios kasdienybės, tad taip jis atsipalaiduos, iškraus emocinį balastą ir „įsikraus“ daugiau pasitikėjimo savimi, kurį galės išnaudoti kaip ramią reakciją susidurdamas su užgauliotojais. Pavyzdžiui, viena jauna moteris dalijosi atsiminimais apie savo paauglystę: „Buvau aukščiausia, liekniausia ir tuo metu protingiausia savo klasėje, nes anksti išmokau skaityti ir labai mėgau mokytis, sužinoti daug naujo. Be to, mano labai šviesi oda. Dėl viso to iš manęs nuolat šaipydavosi bendraamžiai vaikai, todėl pamažu ėmiau vis rečiau su jais bendrauti – tik tiek, kiek reikėjo einant į pamokas. Būčiau užsidariusi vienatvės kiaute, jei ne pomėgis skaityti. Geros knygos jaunimui mane išgelbėjo – paauglystėje perskaičiau visas tuo metu išleistas lietuviškai Stepheno Kingo knygas. Jų veikėjai – įvairūs baisuokliai, vampyrai, keistos psichikos žmonės – tikrai ne tie asmenys, kurie galėtų įkvėpti pozityvumo, tačiau pasinerdama į siaubų karaliaus pasakojimus, kuriais aklai tikėjau, mačiau, kad pašaipūnai klasiokai nėra pati tamsiausia realybės pusė.“

Knyga – lengviausiai pasiekiama ir šviesiausia pramoga

Ne paslaptis, kad daugumai jaunuolių paauglystėje labiausiai norisi pramogauti. Dėl to neretai linkstama į vakarėlius, alkoholio vartojimą, pirmųjų cigarečių rūkymą. Tačiau tai – iliuzinės pramogos, kurių siūlomas „džiaugsmas“ ir „pasitenkinimas“ trunka labai trumpai. Knygos jaunimui internete ar popieriniame variante gali pasiūlyti ilgalaikį džiaugsmą ir amžiną indėlį į save – tai, ką perskaitai, išlieka visam. Paprastai knygos vaikams ir jaunimui yra itin pritaikytos pramogų siekiui: jose pasakojama daug nuotykių, tiesiog prikaustančių dėmesį lapas po lapo, o veikėjai turi savybes, kurias atpažįstame savyje arba kurias norėtume išsiugdyti.

Vienas indų išminčius Šrila Prabhupada yra sakęs, kad vakariečių protas yra toks išsiblaškęs, kad jam reikia intrigos ir šiurpuliukų tam, kad būtų galima jį suvaldyti. Šis guru, dvasinis mokytojas, dėl to siūlė kiekvienam – ir jaunam, ir senam – imti į rankas, pavyzdžiui, knygą „Krišna, Aukščiausiasis Dievo asmuo“, kurioje aprašomi įvairūs Dievo nuotykiai, o jie – patys netikėčiausi: nuo demonų žudymo iki jaunų besimaudančių mergaičių drabužių vogimo.

Geriausia tai, kad tokios ir panašios geros knygos jaunimui per pramoginį savo pobūdį gali išmokyti gyvenimiškų pamokų: knygos jaunimui apie meile parodys, kaip ugdyti sąmoningus ir pagarbius santykius su žmonėmis, kuriems puoselėjame šiltus jausmus. Taip pat tokios knygos jaunimui apie meile gali išmokyti pamilti pačius save ir kiekvieną gyvą būtybę aplink.

Dar vienas privalumas, kurį siūlo knygos jaunimui – tai, kad dažniausiai jos būna laisvai prieinamos kaip knygos jaunimui internete, tad visai nereikia už jas mokėti pinigų ar su savimi iš bibliotekos parsitempti kelių sunkių ryšulių. Pavyzdžiui, viena lietuvių kalbos mokytoja dalijosi prisiminimais iš pamokų: „Dauguma moksleivių taip džiaugiasi, kad dabar jau turime „Lietuvių klasikinės literatūros antologiją“ laisvai prieinamą virtualiai. Kiekvienas gali ją susirasti ir turėdamas laiko skaityti. Pastebėjau, kad ženkliai pagerėjo ir namų darbų atlikimas – anksčiau moksleiviai tingėdavo eiti į bibliotekas, kad pasiskolintų nurodytas perskaityti knygas, tačiau kai jos atsirado antologijoje, problemos nebeliko.“

Taigi, kaip jau minėta, knygos galia yra neišmatuojama ir jos veikimo būdai neįvardijami. Su skaitymu yra susijusios daugybė įkvepiančių istorijų, kurias papasakoti trumpame straipsnyje, deja, per sudėtinga. Vis dėlto tikriausiai kiekvienas savo gyvenime lengvai prisiminsime tokių išgyvenimų, kai pagalvojome: „o, knygos jaunimui (ar tiesiog knygos) turi magiškų galių keisti gyvenimą!“

Geriausios knygos
Knygos vis dar gyvos

Šiais, technologijų ir mokslo laikais, keista ir nebemadinga kalbėti apie „paprastas“ popierines knygas. Tačiau ar tai tikrai yra tokia atgyvena, kaip gali pasirodyti visiems, kasdien besinaudojantiems vis mažėjančiais nešiojamais kompiuteriais ar elektroniniais knygų skaitytuvais. Geriausios knygos vis tiek yra unikalios ir tik popierinės. Joms nereikia nei elektros, kad galėtumėte jomis mėgautis gamtoje, nei baterijų, nei kitokių dirbtinių priemonių. Kitaip tariant – su knyga, kad ir į pasaulio kraštą. Ne veltui kasmet yra renkamos geriausios metų knygos, kurios lydi keliaujančius toli, pabudina rytais ar padeda atsipalaiduoti po ilgos dienos. Kažkur teko girdėti nežinomo autoriaus posakį, kad „knyga lentynoje tau atsuka nugara, tačiau vis tiek yra geriausias draugas“. Smagu, kad vis dar daugybė žmonių tokių geriausių draugų turi.

Kokios yra tos geriausios? 

Apžvelgsime kuo gi išsiskyrė paskutiniai metai, kokios populiarios knygos džiugino savo skaitytojus. Vienos geriausios knygos išskirti tikrai neįmanoma. Yra ne viena premija, skiriama geriausiai įvertintoms įvairaus žanro knygoms. Viena iš jų, IBBY Lietuvos skyrius, kurio tikslas yra populiarinti grožinę literatūrą vaikams ir paaugliams. Taigi geriausios knygos vaikams premiją 2011 metais gavo rašytoja Violeta Palčinskaitė ir jos knyga „Muzika troliui“. Mažiausieji skaitytojai džiaugėsi Nomedos Marčėnaitės knyga „Lėlė“. 

Savo nuomonę apie vaikų knygas kasmet išsako ir Lietuvos vaikų literatūros ekspertų komisija, kuri praėjusiais metais, geriausios knygos paaugliams kategorijoje, geriausia metų knyga pripažino Gendručio Morkūno „Iš nuomiško gyvenimo“. 

Nieko keisto, kad neseniai krizę išgyvenusiems geriausios knygos apie pinigus. Nežinia, kiek ten to tiesioginio gėrio, tačiau viltis atrasti kažką, kas padėtų papildyti piniginę, matyt, ima viršų. O ir knygų autoriai, vertėjai, skuba tuo pasinaudoti. Visos, ar bent didžioji dauguma, tokių knygų yra išverstos iš kitų kalbų. Jei perka, kodėl kažkam neužsidirbti. 

Galiausiai, visgi sunku pasakyti kokios yra geriausios knygos. Juk kas vienam patinka, kitam gali būti didžiausia nuobodybė. Šia tema kalbant tikrai pasitvirtina posakis „kiek žmonių, tiek nuomonių“. Gera knyga yra įdomi knyga, o kas yra įdomu? Universalaus atsakymo nėra. Tarkime geriausios filosofijos knygos gali būti užkietėjusiam filosofui, ir pagal jo išsilavinimą, ir pagal gyvenimo būda. Kitas gi, matantis viską labai realiai, filosofijos knygas priskirs prie paikiausių ir nuobodžiausių. Kuris iš jų teisus?

Tai kaip išsirinkti gerą knygą? 

Šis klausimas, tikriausiai, niekada nebus atsakytas. Yra keli kriterijai, kuriais remiantis galima būtų bandyti atsakyti į šį klausimą, tačiau ar knyga išties gera, suprasi tik ją perskaitęs. Autorius yra kaip lakmuso popierėlis. Jo paties istorija gali daug pasakyti apie tai, ko galima tikėtis iš knygos. Geriausios knygos, dažniausiai, gimsta netikėtai, tačiau iš patirties arba... fantazijos. Taigi pirmiausia vertėtų savęs paklausti ar nori tikrovės, ar fantazijos. Kodėl po daugybės metų vis dar gyvos ir mylimos brolių Grimų ar Anderseno pasakos? Jose gausu ir vieno, ir kito. Perskaitai ir turi, apie ką pamąstyti. 

Kartais perkamiausių knygų dešimtuke atsidūrusios knygos visai nėra geriausios. Reklama juk visagalė, ypač kol daiktas atsiduria pirkinių krepšelyje, o vėliau dulka lentynoje. Verta atkreipti dėmesį į tas knygas, kurios yra ekranizuotos. Režisieriai retai kada rizikuoja kurdami prasto siužeto filmus. 

Rinkdamiesi, atkreipkite dėmesį į leidyklą (žinomos leidyklos neapsiims leisti „nevertos“ knygos), originalo kalbą (jei tai vertimas, vadinasi kainavo, o investuojama į viltį žadančias knygas), rekomendacijas. Bet visgi... jei dar neesate perskaitę knygų klasikos, senais ir aptriušusiais viršeliais, nesidairykite į naujas. Kritikai sako, kad geriausios knygos jau yra parašytos, tad gal verta patikrinti, ar jie – teisūs?