Romanai Universalusis romanas – žanrų įvairovė
Romanai plačiausiai yra suprantami kaip knygos apie meilę, labiausiai mėgstamos ir skaitomos moterų. Tačiau ar viskas yra taip paprasta? Tai labai daug ypatybių turintis žanras, kuriame susipina skirtingų stilių bruožai. Romanai knygos, pasižyminčios didele apimtimi, siužetu, kuriame svarbų vaidmenį vaidina žmonių tarpusavio santykiai. Dažnai aplink juos ir sukasi romanų veiksmas.
Koks šis žanras?
Romanai gali būti daugybės skirtingų rūšių. Jų klasifikacija yra labai plati. Romanas gali būti psichologinis, intelektualinis, filosofinis ir fantastinis, istorinis, nuotykių ar kriminalinis, biografinis ir autobiografinis, siaubo, satyrinis ar eiliuotas. Taip pat šio žanro literatūra yra skirstoma ir pagal tai, į ką orientuota. Pavyzdžiui, romanai moterims – tai dažniausiai romanai apie meile. Čia dažniausiai perteikiama romantiška, jaudinanti istorija apie jausmus tarp vyro ir moters. Žinoma, tai nėra taisyklė. Siužetas gali suktis aplink keletą personažų porų, aplink vyrą ir kelias jo moteris arba moterį ir kelis jos vyrus, apie sutuoktinius ir jų meilužius ar meilužes. Variantų yra daugybė. Esminis romanų moterims aspektas yra galimybė susitapatinti su veikėja ar keliomis veikėjomis. Jeigu skaitytoja jaučia ryšį su bent viena moterimi romane, jos dėmesys liks prikaustytas prie siužeto ir jo vingių. Jeigu romane pasakojamos situacijos pažįstamos, skaitytojai išlaiko susidomėjimą. Tačiau šito nereikia suprasti siaurai. Kartais fantastiniai romanai knygos, sulaukiančios daugiausiai dėmesio. Taip yra todėl, kad net ir jose perteikiami realūs, žmonės būdingi santykiai, suvokimai ir potyriai. Jų atskleidimas – priežastis, dėl kurios šis žanras yra toks mėgstamas.
Romanas pagal amžių
Romanai yra klasifikuojami ne tik pagal tai, kokiai lyčiai ar kokius pomėgius turintiems žmonėms skirti, bet ir pagal amžiaus grupę. Romanai suaugusiems ne visada tiks jaunesnio amžiaus žmonėms. Ir čia omenyje reikėtų turėti ne tik erotinius romanus, kurie, be abejonės, turėtų būti palikti vyresnei, bent jau pilnametystės sulaukusiai auditorijai (vienas populiariausių tokios romanistikos pavyzdžių – E. L. James trilogija „Penkiasdešimt pilkos atspalvių“ – „Penkiasdešimt išlaisvintų atspalvių“). Kartais sudėtingo siužeto kūriniai, kuriuos galima vadinti suaugusiųjų romanais, gali būti suprantami tik įgijus tam tikrą gyvenimišką patirtį. Žinoma, juos skaityti galima ir galbūt net patartina, tačiau paaugliai neturėtų tikėtis lengvai suprasti kai kuriuos siužeto vingius. Būtent dėl šios priežasties yra kuriami atskiros tematikos romanai paaugliams. Dažniausiai jie liečia jauniems žmonėms būdingas problemas, susijusias su fiziniu ir emociniu brendimu, santykiais su tėvais, draugais, visais aplinkiniais ir pačiu pasauliu. Vienas ryškiausių tokio romano, skirto būtent paaugliams, pavyzdžių yra Džeromo Deivido Selindžerio „Rugiuose prie bedugnės“. Ten puikiai atsiskleidžia jaunuolio pasaulėžiūra, problemos, kažkuria prasme artimos kiekvienai paauglystę išgyvenančiai asmenybei. Kaip jau buvo minėta, skaitydamas žmogus geriausiai įsijaučia į istoriją tada, kai gali susitapatinti su herojų charakteristika ar potyriais. Tos vietos, kuriose atpažįstame save, savo subtilias būsenas ir pajautimus, dažniausiai tampa ilgai įsimenančiomis citatomis. Tam, kad skaitymas išties teiktų malonumą, o iš istorijų, pateikiamų knygose, būtų pasimokyta ko nors tikrai naudingo, romanus reikia pasirinkti ne tik pagal savo pomėgius, charakterį, bet ir pagal amžių. Romanai, priklausomai nuo savo pobūdžio, gali reikalauti tam tikro gyvenimiško pasirengimo arba atvirkščiai – nereikalauti jokios patirties. Bet kuriuo atveju, romano žanras yra bene plačiausias, tad ir universaliausias. Kiekvienas, nesvarbu – yra išprusęs literatūriškai ar dar tik formuoja savo skonį knygoms, gali išsirinkti širdžiai mielą romano tipą, į kurį lengvai įsijaus, taip patirdamas visiškai pilnavertį skaitymo malonumą.
Romanai plačiausiai yra suprantami kaip knygos apie meilę, labiausiai mėgstamos ir skaitomos moterų. Tačiau ar viskas yra taip paprasta? Tai labai daug ypatybių turintis žanras, kuriame susipina skirtingų stilių bruožai. Romanai knygos, pasižyminčios didele apimtimi, siužetu, kuriame svarbų vaidmenį vaidina žmonių tarpusavio santykiai. Dažnai aplink juos ir sukasi romanų veiksmas.
Koks šis žanras?
Romanai gali būti daugybės skirtingų rūšių. Jų klasifikacija yra labai plati. Romanas gali būti psichologinis, intelektualinis, filosofinis ir fantastinis, istorinis, nuotykių ar kriminalinis, biografinis ir autobiografinis, siaubo, satyrinis ar eiliuotas. Taip pat šio žanro literatūra yra skirstoma ir pagal tai, į ką orientuota. Pavyzdžiui, romanai moterims – tai dažniausiai romanai apie meile. Čia dažniausiai perteikiama romantiška, jaudinanti istorija apie jausmus tarp vyro ir moters. Žinoma, tai nėra taisyklė. Siužetas gali suktis aplink keletą personažų porų, aplink vyrą ir kelias jo moteris arba moterį ir kelis jos vyrus, apie sutuoktinius ir jų meilužius ar meilužes. Variantų yra daugybė. Esminis romanų moterims aspektas yra galimybė susitapatinti su veikėja ar keliomis veikėjomis. Jeigu skaitytoja jaučia ryšį su bent viena moterimi romane, jos dėmesys liks prikaustytas prie siužeto ir jo vingių. Jeigu romane pasakojamos situacijos pažįstamos, skaitytojai išlaiko susidomėjimą. Tačiau šito nereikia suprasti siaurai. Kartais fantastiniai romanai knygos, sulaukiančios daugiausiai dėmesio. Taip yra todėl, kad net ir jose perteikiami realūs, žmonės būdingi santykiai, suvokimai ir potyriai. Jų atskleidimas – priežastis, dėl kurios šis žanras yra toks mėgstamas.
Romanas pagal amžių
Romanai yra klasifikuojami ne tik pagal tai, kokiai lyčiai ar kokius pomėgius turintiems žmonėms skirti, bet ir pagal amžiaus grupę. Romanai suaugusiems ne visada tiks jaunesnio amžiaus žmonėms. Ir čia omenyje reikėtų turėti ne tik erotinius romanus, kurie, be abejonės, turėtų būti palikti vyresnei, bent jau pilnametystės sulaukusiai auditorijai (vienas populiariausių tokios romanistikos pavyzdžių – E. L. James trilogija „Penkiasdešimt pilkos atspalvių“ – „Penkiasdešimt išlaisvintų atspalvių“). Kartais sudėtingo siužeto kūriniai, kuriuos galima vadinti suaugusiųjų romanais, gali būti suprantami tik įgijus tam tikrą gyvenimišką patirtį. Žinoma, juos skaityti galima ir galbūt net patartina, tačiau paaugliai neturėtų tikėtis lengvai suprasti kai kuriuos siužeto vingius. Būtent dėl šios priežasties yra kuriami atskiros tematikos romanai paaugliams. Dažniausiai jie liečia jauniems žmonėms būdingas problemas, susijusias su fiziniu ir emociniu brendimu, santykiais su tėvais, draugais, visais aplinkiniais ir pačiu pasauliu. Vienas ryškiausių tokio romano, skirto būtent paaugliams, pavyzdžių yra Džeromo Deivido Selindžerio „Rugiuose prie bedugnės“. Ten puikiai atsiskleidžia jaunuolio pasaulėžiūra, problemos, kažkuria prasme artimos kiekvienai paauglystę išgyvenančiai asmenybei. Kaip jau buvo minėta, skaitydamas žmogus geriausiai įsijaučia į istoriją tada, kai gali susitapatinti su herojų charakteristika ar potyriais. Tos vietos, kuriose atpažįstame save, savo subtilias būsenas ir pajautimus, dažniausiai tampa ilgai įsimenančiomis citatomis. Tam, kad skaitymas išties teiktų malonumą, o iš istorijų, pateikiamų knygose, būtų pasimokyta ko nors tikrai naudingo, romanus reikia pasirinkti ne tik pagal savo pomėgius, charakterį, bet ir pagal amžių. Romanai, priklausomai nuo savo pobūdžio, gali reikalauti tam tikro gyvenimiško pasirengimo arba atvirkščiai – nereikalauti jokios patirties. Bet kuriuo atveju, romano žanras yra bene plačiausias, tad ir universaliausias. Kiekvienas, nesvarbu – yra išprusęs literatūriškai ar dar tik formuoja savo skonį knygoms, gali išsirinkti širdžiai mielą romano tipą, į kurį lengvai įsijaus, taip patirdamas visiškai pilnavertį skaitymo malonumą.
